Knygos „Ačiū, ne – aš alergiškas!“ autorė Vaiva Lukošienė: „Darželiai dar nėra pasiruošę priimti alergiškus vaikus“

Knygos „Ačiū, ne – aš alergiškas!“ autorė Vaiva Lukošienė: „Darželiai dar nėra pasiruošę priimti alergiškus vaikus“

Vasario 13 d. Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriuje vyko knygos „Ačiū, ne – aš alergiškas!“ pristatymas. Renginio metu knygos autorė Vaiva Lukošienė su leidyklos „Terra Publica“ direktore Danguole Kandrotiene kalbėjosi apie tai, kaip atrodo gyvenimas, kai tavo imuninės sistemos reakcija į medžiagas ar veiksnius, kurie laikomi įprastais ir nepavojingais žmogaus sveikatai, yra pernelyg jautri. Paprastai tariant – tu alergiškas. V. Lukošienė turi ką papasakoti, mat vieniems ar kitiems dalykams alergiški visi jos šeimos nariai, bet labiausiai sūnus, kuris negali valgyti bene 99 proc. eiliniam lietuviui įprastų maisto produktų.

Lukošienės teigimu, gyvenimas su alergija visų pirma yra įdomus – jame daug ieškojimų, bandymų, nusivylimų, o kartu ir džiaugsmingų atradimų. Pasak moters, jei vaikas yra stipriai alergiškas daugeliui produktų, mamai maisto gaminimas tampa pagrindine dienos veikla. Visgi svarbiausia žinoti, kad viską galima suvaldyti, tiesiog reikia pakeisti požiūrį, pavyzdžiui, sukurti riešutų sviestą, kuriame nėra riešutų, arba pagaminti tortą vos iš dviejų ingredientų – avinžirnių miltų ir burokėlių.

Per knygos pristatymą daug dėmesio sulaukė alergiškų vaikų Lietuvos darželiuose problema. Apie ją  noriai diskutavo ir renginio lankytojai. Moderatorės D. Kandrotienės teigimu, susidaro įspūdis, jog „daug dėmesio skiriame vaikams su negalia, integruojame į klases, bet priimti alergiškus vaikus ugdymo įstaigos dar nėra pasiruošusios“. Tam pritaria ir V. Lukošienė, nors, pasak jos, šiandieną situacija jau pagerėjusi. 2017 m. įkūrusi Alergiškų žmonių asociaciją „Alergijos klubas“ drauge su kolegomis moteris sugebėjo pasiekti, kad ugdymo įstaigose būtų užtikrinamas maitinimas pagal jų sveikatos poreikius, o negalint to užtikrinti, tėvai savo vaikui galėtų patys atnešti maisto.

Kol tai pasiekta, nueitas ilgas kelias. Kaip knygoje rašo V. Lukošienė, „daugelis tėvų susiduria su vietų darželiuose trūkumo problema. Man ji nebuvo aktuali. Per 2,5–3 metus sulaukiau 9 skambučių su klausimu, ar Benas lankys vieną ar kitą darželį“, tačiau nuėjus pasikalbėti ir nupasakojus sūnaus situaciją, 8 kartus valstybiniai darželiai Beno nepriėmė. Pasak moters, jie nei turėjo jos vaikui galimų valgyti produktų, nei norėjo jų pirkti, nei užkrauti papildomo krūvio virtuvės darbuotojams. Ir tai suprantama. Pavyzdžiui, peržvelgus į gaminant darželyje naudojamus produktus ir gydytojų nustatytų Beno alergenų sąrašą paaiškėjo, kad berniukas galėtų valgyti tik ryžius. Tačiau nė viena iš 8 ikimokyklinio ugdymo įstaigų neleido atnešti savo gaminto maisto termosų, motyvuodami, kad ateis Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, patikrins ir jiems bus blogai. Įdomu tai, kad tokie tuo metu buvo ir vienintelio Kaune alergiškiems vaikams skirto darželio argumentai.

Lukošienė pasakoja, kad girdėdama analogiškas patirtis iš kitų tėvų nusprendė ko nors imtis. Pasak jos, „Alergijos klubas“ buvo įkurtas pirmiausia tam, kad būtų galima ne vieno žmogaus, bet visos asociacijos vardu kalbėtis su valstybinėmis institucijomis. Moteris neslepia nusivylusi Sveikatos ministerijos sprendimų priėmimo tempu. Supratusi, jog beviltiška laukti, ji pabandė dėl situacijos darželiuose kreiptis į Maisto ir veterinarijos tarnybą, kuria ugdymo įstaigos ir dangstėsi. Kaip nustebo, gavusi atsakymą, kad ši tarnyba visiškai neprieštarauja tam, jog alergiškas vaikas į ugdymo įstaigą atsineštų savo maisto. Paaiškėjo, kad darželiai tiesiog bijo ar nenori, todėl dangstosi įstatymo spragomis.

Pasak knygos „Ačiū, ne – aš alergiškas!“ autorės, išsiaiškinus situaciją buvo imtasi veiklos – užteko pasiekti, kad būtų pakoreguota viena eilutė įstatyme – teiginys, kad jei nėra galimybės užtikrinti saugaus maitinimo, tėvai turi teisę atnešti savo maisto, ir „vaikams su termosais“ atsivėrė ikimokyklinio ugdymo įstaigų durys.

Visgi situacija darželiuose anaiptol nėra tobula. Kaip kritinį trūkumą V. Lukošienė nurodo situaciją, kad auklėtojos ne tik nėra apmokytos suteikti pirmą pagalbą anafilaksinio šoko atveju, – ikimokyklinio ugdymo įstaigų darbuotojai oficialiai neturi teisės nei sugirdyti, nei suleisti vaikams jokių medikamentų. Pagal reglamentą jie tegali iškviesti greitąją pagalbą. Tačiau ne visi žino svarbiausius anafilaksinio šoko požymius, o juo labiau tai, kad kartais, jam ištikus, vaikas teturi apie dvi minutes, kol pradės dusti. Tokiu atveju pagrindinė apsisaugojimo priemonė yra tiesiog adrenalino ampulė, kurią nešiojasi ne vienas alergiškas suaugusysis. Tačiau tokią ampulę palikti darželyje teoriškai draudžiama, o net ir palikus – draudžiama jos turinį suleisti šoko ištiktam vaikui.

Alergijos keliami nepatogumai nėra vien tėvų perdėtas įsibaiminimas. Knygos autorė pasakoja, kad jų šeima turi atskirą keptuvę, puodą, indus ir įrankius, naudojamus tik sūnaus maistui gaminti. Taip siekiama išvengti kryžminės taršos rizikos, nes, pasirodo, gaminat maistą sau ir alergiškam vaikui, negalima naudoti net to paties peilio. „Negalima užsimiršus pamaišyti puodo šaukštu, kuriuo prieš tai maišei sau gaminamą maistą; jei lietei kiaušinį, turi nusiplauti rankas, prieš liesdamas alergišką vaiką ar jo maisto produktus“, – apie tai, koks yra gyvenimas su alergija, su šypsena pasakoja V. Lukošienė, knygos sutiktuvių pabaigoje pakvietusi visus paskanauti torto iš dviejų ingredientų. Beje, į knygą „Ačiū, ne – aš alergiškas!“ autorė sudėjo ne tik savo žinias ir patirtis, bet ir daugiau nei 100 receptų, pagal kuriuos alergiški žmonėms galės pasigaminti patiekalų ir jų sudedamųjų dalių iš jiems leistinų produktų.