Profesionalūs pirtininkai Rimas Kavaliauskas ir Birutė Masiliauskienė pristato bendrą knygą „Pirtis“

Profesionalūs pirtininkai Rimas Kavaliauskas ir Birutė Masiliauskienė pristato bendrą knygą „Pirtis“

„Pirtis – tai mūsų kultūros, tautinio identiteto dalis, savo istoriją skaičiuojanti šimtmečiais, o gal ir tūkstantmečiais“, – teigia pirties judėjimo Lietuvoje pradininkas Rimas Kavaliauskas. „Netinkamai naudojantis pirtimi galima prisidaryti daugiau bėdos negu naudos“ teigia rašytoja ir žurnalistė Birutė Masiliauskienė. Abiejų gyvenime pirtis atsirado gana vėlai ir netikėtai, abiem ji tapo pagrindine profesija. Šiandien knygos autoriai dėsto Lietuviškos pirties akademijoje, įkūrė Profesionalių pirtininkų asociaciją, organizuoja tarptautinius renginius populiarindami lietuvišką pirtį pasaulyje.

 

Kaip Jūsų gyvenime atsirado pirtis?

Birutė: Pirtis (taip, kaip ją suprantu dabar) mano gyvenime atsirado visiškai netikėtai. Mano ankstesnė veikla su ja niekaip nebuvo susijusi – dirbau leidybos srityje ir, kaip nemaža dalis moterų, pirties nei mėgau, nei supratau. Tiesą sakant, tokios, į kokią retkarčiais pakliūdavau prieš penkiolika ar dvidešimt metų, nesuprasčiau ir dabar… Kam gali patikti sėdėti iki 100 ar daugiau laipsnių įkaitintoje „orkaitėje“ be oro ir stengtis kuo ilgiau ištverti nenumirus, nes kažkodėl „taip reikia“, „tai sveika“ ir panašiai? Tačiau kartą su grupele moterų pakliuvome į pirtį pas vieną mano draugą, ragavusį pirties mokslų. Įspūdžių buvo begalė! Pasirodo, pirtis gali būti ir maloni, ir įdomi, ir nenuobodi, ir…
Žodžiu, ne juokais „užsikabinome“. Prasidėjo nuolatiniai moteriški pirties vakarėliai (beje, išskirtinai moteriškos pirtys, kitaip nei dabar, prieš 12–15 metų daug kam irgi atrodė keistas ir egzotiškas dalykas). Pirtyje leidom laiką kaip išmanėm. Visgi greitai paaiškėjo, kad vien gerų norų maža, nes pirtis – pakankamai sudėtingas reiškinys: norint, kad joje būtų išties gerai, reikia ir žinių, supratimo, technikos. Taip aš ir dalis mano „bendrapirčių“ atsidūrėme „Lietuviškos pirties akademijos“ kursuose. O tada atėjo krizė, prarijusi leidyklą, kurioje dirbau. Teliko profesiją ir pomėgį sukeisti vietomis: rašymas tapo hobiu, o pirtis – mano pagrindine profesija. Ir taip yra iki šiol – jau daugiau nei dešimt metų.

 

Rimas: Pirmos mano pažintys su ja buvo dar viešojoje pirtyje, kur mane nusivesdavo mama, taip pat esu dėkingas savo jaunystės draugui Vincui, kartą išvanojusiam mane savo kaimo pirtyje taip, kad patekau į  pakeistos sąmonės būseną, kad jau nebejaučiau kūno ir jį mačiau tarsi iš viršaus. Tai vadinama „įdėjimu iš kūno“ ir tokie dalykai įsimena. Jau gerokai vėliau į pirtį mano dėmesį atkreipė latvių gydovo Ziedonio Karklinš asmenybė. Jis naudojo pirtį savo energetinėse praktikose, labai savaip, tačiau tai buvo labai didelis atradimas, kad pirtyje galima ieškoti „kelio į save“. Būtent tada sukūriau pirmą pirčiai skirtą tinklapį ir pradėjau organizuoti pirties meistriškumo kursus, nuo kurių viskas Lietuvoje ir prasidėjo.

Neseniai išleidote knygą „Pirtis“. Kuo knyga naudinga kiekvienam žmogui?

Birutė: Pirtis – tai mūsų kultūros, tautinio identiteto dalis, savo tradicijas skaičiuojanti šimtmečiais, o gal ir tūkstantmečiais. Turime unikalią pirties istoriją ir, mano manymu, vienas įdomiausių šiuolaikinių pirties tradicijų pasaulyje. Jei suomiai ar rusai didžiuojasi savo pirtimis – mes ne mažiau turėtume kuo didžiuotis, puoselėti ir dalytis. Kadangi kiekvienas lietuvis bent šiek tiek yra susipažinęs su krepšinio taisyklėmis, tai, manyčiau, ne mažiau reikėtų išmanyti ir pirties taisykles, dėsnius bei istoriją. Taigi knyga naudinga ir tiesiog kaip pažintinis leidinys. O tie, kas mėgsta leisti laiką pirtyje, turi ar planuoja statytis savo pirtis, čia tikrai ras daug naudingų idėjų, patarimų ir žinių.
Kaip pirtis veikia žmogaus organizmą ir kokios jam duoda naudos?
Visų pirma turime atsakyti į klausimą – kokia pirtis. Ir kas joje daroma. Pirtyje yra daugybė veiksnių: šiluma, drėgmė, kontrastai, įvairios procedūros, naudojamos vantos, augalinės priemonės ir t. t. Nuo to, ar taisyklingai ir kokiomis proporcijomis suplaksime „pirties kokteilį“, priklausys ir jo poveikis.
Pagrindinis bet kokios pirties veiksnys – šiluma. Ji atpalaiduoja kūną ir emocijas, mažina skausmus ir įtampas, skatina prakaitavimą, organizmo detoksikaciją. Šiluma ir tinkamai taikomos kontrastinės procedūros grūdina, stimuliuoja imuninę sistemą, gerina širdies ir kraujotakos sistemos darbą, jaunina ir gražina odą (ypač kai taikomos ir įvairios kitos procedūros bei naudojamos priemonės).
Bene svarbiausia priežastis, dėl kurios šiuolaikiniai žmonės eina į pirtį, yra galimybė atsipalaiduoti, pailsėti, atsikratyti streso ir perdegimo jausmo, „grįžti į kūną“. Galima sakyti, kad pirtis – bene geriausia, greičiausia ir efektyviausia grupinės kūno psichoterapijos priemonė, bendravimo būdas, vieta susitikti su draugais ir artimaisiais.

 

Rimas: Daugiau nei pritariu Birutei, puikiai pristačiusiai mūsų knygą. Pridėčiau tik vieną dalyką, kuriuo esu įsitikinęs – tradicinio natūralaus maudymosi bei organizmo atstatymo garinėje pirtyje įgūdžiai bei žinios prilygsta būtinoms išlikimo žinioms – tokioms kaip atskirti nuodingus augalus, mokėti plaukti, susikurti miške laužą. O ypač – suprasti ir savarankiškai jausti savo kūną, jo poreikius be tarpininkų, tiesiogiai. Kas yra naudinga man, o kas mano žmonai, vaikui? Pirtis išmoko mus dėmesio sau ir savo artimiesiems, leidžia pabūti su jais betarpiškai, nuostabioje intymioje pirties erdvėje ir parodyti ypatingą dėmesį. Tai labai svarbūs dalykai, kurie ne teoriškai, bet praktiškai padeda ugdyti charakterį, tvirtinti šeimos ir bendruomenės tarpusavio ryšius. Štai kodėl mes ruošiame „šeimos pirtininkus“. Sveika ir švari šeima – stipri ir sveika valstybė.

Ko griežtai reikėtų vengti pirtyje?
Svarbu gerbti pirtį ir suvokti, jog netinkamai ja naudojantis galima prisidaryti daugiau bėdos negu naudos. Todėl svarbiausia ir universali taisyklė – nedaryti nieko, kas nemalonu, kelia stresą, kam kūnas priešinasi. Garinėje taip karšta, kad norisi užsidengti veidą? Vadinasi, temperatūra per aukšta. Sunku kvėpuoti? Atidarykite langą ar duris. Ima svaigti galva ar tankiai daužytis širdis? Metas išeiti. Ir visai nesvarbu, kad koks nors „pirties guru“ grūmos, esą kuo pirtis karštesnė – tuo geriau, jokiu būdu negalima atidarinėti durų, o garinėje sėdėti privalu, kol nukris septintas (ar devintas, ar dvidešimt pirmas) prakaito lašas nuo nosies. Jūsų kūnas žino geriau.
Pirtyje reikia nepamiršti gerti pakankamai vandens. O štai alkoholiui (žinoma, ir alui) čia ne vieta. Kaip ir pernelyg gausioms vaišėms. Apskritai, pirtyje derėtų nepamiršti saiko jausmo: čia ne vieta rungtyniauti, geriau šiek tiek per mažai, negu per daug. Reikėtų vengti ir per didelės skubos, problemų aptarimo, ginčų, mobiliųjų telefonų ir kitų dirginančių dalykų.

Visiems, kurie nori sužinoti, kaip taisyklingai naudotis pirtimi, knygos „Pirtis“ bendraautoriai Birutė Masiliauskienė ir Rimas Kavaliauskas svarbiausias paslaptis atskleis sausio 26 d. 11 val. tarptautinėje turizmo parodoje „ADVENTUR“ vyksiančiame knygos „Pirtis“ pristatyme.