Ar žinote, koks yra populiariausias literatūros žanras pasaulyje? O gi – detektyvas! Paslėpti lobiai, senos paslaptys, kažkam skubant palikti įkalčiai – kas gi nemėgsta įtraukiančių ir supainiotų istorijų? Vis dažniau detektyvus į rankas paiima ir vaikai. Ir nors gali atrodyti, kad tokios knygos skirtos tik skaitymo malonumui, pasakojimai apie neįmintas mįsles gali suteikti jauniesiems skaitytojams kur kas daugiau!
Detektyvai – aktualūs iki šiol!
Europoje detektyvai atsirado apie XIX a., Paryžiuje duris atvėrus pirmiesiems privačių detektyvų biurams ir pasirodžius vienai pirmųjų žymiausių šio žanro pasakojimų – Edgaro Alano Po apsakymo „Žmogžudystė Morgo gatvėje“, kuriame skaitytojai susipažįsta su pirmuoju išgalvotu sekliu C. Augustu Dupinu.
Per dešimtmečius detektyvinės knygos kito ir virto daug įvairesniais pasakojimais, kuriuose apstu ir kitų literatūrinių žanrų elementų. Klasikinius siužetus apie itin racionalius, egocentriškus tyrėjus kaip Artūro Konano Doilio Šerlokas Holmsas pakeitė skirtingo amžiaus, socialinio sluoksnio ir kilmės personažai, istorijose pradėta pasakoti apie tyrėjų emocinius išgyvenimus, moralines dilemas, kurias ne visada pavyksta lengvai išspręsti.
Šiuolaikiniai vaikų detektyvai aprašo ne tik jaunųjų seklių paslaptingus nuotykius, bet ir tai, kaip veikėjai įveikia kasdienio gyvenimo iššūkius – draugystės, šeimos, mokyklos ir visuomenės keliamus rūpesčius.
Įtampa, įtraukianti net ir neskaitančius vaikus
Istorijos apie neįmintas mįsles domina vyresniuosius ir jaunesniuosius skaitytojus, nes „nukelia“ į pasaulius, kuriuose sunkūs ir dažnai paslaptingi galvosūkiai turi konkrečius, o kartais ir netikėtus atsakymus. Puikus modernaus mistikos pasakojimo pavyzdys – 2019 m. islandų literatūros premija apdovanota islandų rašytojo Snabjorno Arngrimssono knyga „Apleisto namo paslaptis“.
Autorius mus nukelia į Gulbių miestelį, kuriame ant bibliotekos laiptų kažkas palieka paslaptingą skrynią su trimis sunkiomis užuominomis. Kuo gi susiję senas amerikietiško laikraščio numeris, apleistas namas miestelio pakraštyje ir skrynios turinys? O gal čia įsivėlę ir du nusikaltėliai, kurie prieš keletą savaičių pabėgo iš sustiprinto saugumo kalėjimo? Į šiuos klausimus teks atsakyti pagrindinei knygos veikėjai Milai ir į miestelį atvykusiam naujokui Gudjonui G. Georgsonui.
Ir tai tikrai nelengva, nes rašytojas Snabjornas Arngrimssonas skaitytojams pateikia tik tiek informacijos, kiek reikia, ir puslapiuose sukuria daug erdvės mąstyti, spėlioti ir paslaptį išsiaiškinti kartu su vaikais.
„Vaikystėje skaičiau be galo daug istorijų. Ypač mėgau nuotykių ir detektyvines knygas vaikams. Enid Blyton buvo mano mėgstamiausia rašytoja – perskaičiau visas jos knygas.“ – spaudai pasakoja autorius – „Norėjau sukurti knygą, kuri šių dienų vaikams sukeltų tokias pat emocijas, kokias man kėlė Enid Blyton kūriniai. Jie buvo jaudinantys, o juose aprašytas pasaulis – jaukus.“
Knyga „Apleisto namo paslaptis“ išsiskiria ir tuo, kad rašytojas rašo itin glaustai. Pirmieji skyriai apima vos kelis intriguojančius sakinius arba vieną puslapį. „Kai kurie skyriai iš tiesų labai trumpi, kiti ilgesni. Taip daryta specialiai – kad knyga įgautų tam tikrą ritmą, kad skaitytojas jaustųsi verčiantis puslapius greitai, nes tai, mano manymu, didina įtampą“ – sako autorius.
Įtampa – tai detektyvinių istorijų sėkmės paslaptis. Dėl nuolat besikeičiančių siužeto vingių ir vis atsirandančios naujos informacijos, detektyvinio žanro tekstas yra ypač dinamiškas. Nuo pat pirmųjų sakinių veikėjų keliami klausimai skatina vaikų smalsumą ir kuria jaudulį, kuris gali paskatinti net ir neskaitančius vaikus neatsiplėšti nuo knygų puslapių.
Kur kas daugiau negu malonumas skaityti
Nors detektyvinės istorijos dažnai laikomos skaitiniai „pramogai“, kartu su protagonistais galvosūkius sprendžiantys skaitytojai išmoksta daug daugiau, nei kaip pastebėti įkalčius ar perskaityti užšifruotą raštelį.
[Vaikų ir paauglių psichologės Godos Levinskaitės komentaras: Kodėl skaitymas apie paslaptis ir nuotykius yra svarbus vaiko kognityviniam ir emociniam augimui?
Pirmykščio žmogaus išlikimui buvo svarbu pastebėti naujus dalykus, pokyčius, įvairius signalus. Šie pastebėjimai gelbėjo gyvybę, padėjo apsisaugoti. Nors laikai pasikeitė, bet žmogui išliko poreikis stebėti, fiksuoti pokyčius; akį patraukia nauji, neįprasti dalykai. Manau, kad tai galėtų būti vienas iš paaiškinimų, kodėl detektyvai taip visuomet žavi įvairių kartų skaitytojus. Na, o jaunuoliams įvairios paslaptys, mįslės ir nuotykiai lavina kūrybiškumą, skatina išlaikyti smalsumą. Tačiau svarbu pastebėti, kad vaikai, ypač mažesni, gali šį bei tą iš perskaitytų išdaigų, istorijų išbandyti ir namuose. Jei tai nekenksminga jų ir aplinkinių sveikatai, leiskite jiems pašėlioti ir pažaisti detektyvus namuose, tai dar labiau padės puoselėti vaikų smalsumą ir kūrybiškumą.
Kaip detektyvinės istorijos galėtų būti naudingos vaikams terapiniu požiūriu?
Pasakos, įvairios istorijos gali veikti terapiškai. Kai kurie specialistai kuria istorijas kartu su savo klientais, analizuoja perskaitytus tekstus. Galima atrasti pasakų knygų, kurios skirtos vaikams ir vadinamos terapinėmis pasakomis Kita vertus, didžiausia naudą teikia ne pats istorijos skaitymas ar jos turinys, o kalbėjimas apie perskaitytą kūrinį, jo analizavimas su bendraminčiais, tėvais, mokytojais. Bandymas suprasti perskaitytą istoriją, ją pritaikyti sau, suprasti personažų motyvus, jų jausmus gali padėti atrasti atsakymų apie save patį.
Detektyvinės knygos išlieka populiaros iki šiol. Jūsų nuomone, kodėl tokias knygas yra aktualu vaikams skaityti šiandieniniame pasaulyje, atsižvelgiant į politines ir ekonomines aktualijas?]
Kaip jau minėjau ir anksčiau, tiesiog turime įgimtą norą domėtis naujais, neįprastais dalykais. Dėl šios priežasties mus labai traukia įvairios antraštės, ypač apie įvairias nelaimes, nutikimus, na ir detektyvo žanro knygos neišimtis. Be to, detektyvo žanras vyresnius vaikus, paauglius gali paskatinti giliau galvoti, analizuoti, lavina kritinį mąstymą, moko tikrinti pateiktą informaciją. Šie įgūdžiai yra reikalingi šiomis dienomis, kai aplink mus pilna įvairios informacijos, kuri gali būti melaginga arba iškraipyta.
Kaip detektyvines knygas galima naudoti namuose ir mokyklose?
Nuotykių ir paslapčių kupinos istorijos gali padėti jauniesiems skaitytojams tapti labiau savimi pasitikinčiais problemų sprendėjais, ugdyti empatiją ir kritinį mąstymą, tačiau kaip tokias knygas, kaip „Apleisto namo paslaptis“, galima praktiškai pritaikyti namuose ar mokykloje?
[Vaikų ir paauglių psichologės Godos Levinskaitės komentaras: Į kokius psichologinius veiksnius tėvai ar mokytojai turėtų atsižvelgti, rinkdamiesi ir skaitydami detektyvines knygas kartu su vaikais?]
- Kalbos turinys ir rašymo stilius atitiktų vaiko amžių ir mąstymo galimybes;
- Jei matote, kad vaikas nesupranta, nerimauja (nenori toliau skaityti, pasikeičia nuotaika, prastai miega, sunku užmigti) galima nebeskaityti istorijos, o vėliau apie tai pasikalbėti;
- Nerekomenduotina vaikams ir jauniems paaugliams skaityti suaugusiųjų detektyvinių romanų, nes juose yra seksualizuoto ar smurtinio turinio, kuris gali būti netinkamas vaikams ar jauniems paaugliams.
Pasinerdami ir diskutuodami apie mistinės istorijos vingius galime visai netikėtai atverti duris į vidinį vaikų pasaulį. Nesvarbu, ar tai ant bibliotekos laiptų palikta skrynia, netikėtas dingimas ar mistiškas nusikaltimas. Kaip sako Albertas Einšteinas – „svarbu yra nenustoti klausti“.
Snabjorno Arngrimssono knyga „Apleisto namo paslaptis“ yra apdovanota 2019 m. Islandų vaikų literatūros premija, nominuota 2019 m. Islandijos knygynų premijai. Iš islandų kalbos vertė Vaida Jankūnaitė. Išleido leidykla „Debesų ganyklos“. Knygos leidimą finansuoja Europos Sąjunga pagal programą „Kūrybiška Europa“ projektą „Kraunasi… kultūra“.
