Nuo klasika tapusios „Piktadarės istorijos“ (ang. „Maleficent“) iki dabar prie ekranų prikaustančios „Trečiadienės“ (ang. „Wednesday“) – morališkai sudėtingi, dviprasmiški veikėjai vis labiau traukia žmones, o ypač jaunuosius skaitytojus ir filmų mėgėjus. Piktadariai ir pabaisos, kurie gali būti švelnūs, herojai, kurie meluoja ir klysta, bet siekia taikos ir teisybės – tokie veikėjai labai skiriasi nuo idealių pasakų personažų ir dažnai gali pasirodyti itin sudėtingi. Bet galbūt būtent jie šiuo metu yra labiausiai reikalingi jauniesiems skaitytojams?
Veikėjai už gėrio ir blogio ribų
Daugybė klasikinių istorijų, su kuriomis užaugo ne viena karta, nubrėžia aiškias linijas tarp „gėrio“ ir „blogio“. Senosiose pasakose piktadariai naudojami, siekiant įspėti vaikus apie įvairius pasaulio pavojus ir paskatinti elgtis pagal „teisingas“ kultūrines bei socialines normas. Modernesnėse istorijose, tokiose kaip Tolkieno „Žiedų valdovo“ trilogija ir C.S. Lew’iso „Narnijos Kronikos“, skaitytojai yra kviečiami palaikyti „gėriečius“ nuolatinėje kovoje su „tamsiąja puse“ dėl to, kas turėtų valdyti pasaulį.
Visgi artėjant XXI a., istorijose atsiranda ir naujo tipo veikėjai, kuriuos ne taip lengva paskirstyti į gėrio ar blogio „dėžutes“. Šiuolaikinis piktadariai atsiranda ne iš antgamtiškų jėgų, o dėl socialinės neteisybės ar psichologinių aplinkybių. Kas atsitinka, kai tradiciniai antagonistai tampa labiau žmogiški nei žmonės aplink juos? Į tai gilinasi airių rašytojas Pádraigas Kenny’is knygoje „Varnapilio monstrai“.
Monstrai – tik iš išvaizdos
„Man patinka monstrai. Visada patiko. Pradėdamas rašyti knygą norėjau, kad ji būtų apie monstrus – tuos daugialypius monstrus. Norėjau, kad žmonės juos atjaustų ir pamėgtų.“ – pasakoja airių rašytojas Pádraigas Kenny’is.
Jo romanas „Varnapilio monstrai“ pasakoja apie Mirabelę ir jos keistą monstrų šeimą, gyvenančią Varnapilio dvare, atskirtame nuo likusio pasaulio uždanga. Tarp pabaisų ir Varnapilio miestelio gyventojų ilgą laiką tvyro sutartimi įteisinta taika, kol uždangoje neatsiveria skylė ir į pabaisų pasaulį patenka keliaujantys našlaičiai Džema ir Tomas. Anksčiau nusistovėjusi tvarka sugriūva, o žmonės ir pabaisoms tenka pažinti vieni kitų pasaulius.
Nors turi antgamtiškų sugebėjimų, yra baigūs ir pavojingi, pabaisų šeimos nariai saugo ir paliko vienas kitą, kartu išgyvena sunkius pokyčius ir mokosi jausti. Šiais aspektai jie humaniškesni nei dauguma miestelio gyventojų.
„Esame ir tokių monstrų, kurių iškart neperprasi. Pavyzdžiui, King Kongas; jam nukritus nuo „Empire State“ pastato, neišvengiamai pajutau gailestį. Prisimenu ir tragiškąjį Frankenšteiną sename nespalvotame filme, gailiai kartojantį: „Vienas, blogai…draugai, gerai.“ Jis tik svajojo apie draugystę šiame jam priešiškame pasaulyje. Savo išvaizda tai buvo monstrai, tačiau jų characteriai – toli gražu nepaprasti.“ – sako autorius.
Kaip vaikai reaguoja į morališkai sudėtingus veikėjus?
Tokios istorijos kaip „Varnapilio monstrai“ gali atrodyti niūrios ar sudėtingos, bet būtent todėl jos yra svarbios. Pasaulyje, kuriame piktadariai gali būti geri, o baimė ir pagieža gali priversti žmones elgtis žiauriai, vaikams užduodami svarbūs filosofiniai ir moraliniai klausimai.
[Vaikų ir paauglių psichologės Godos Levinskaitės komentaras: Kaip skirtingo amžiaus vaikai supranta „gėrio“ ir „blogio“ sąvokas? Kada turėtume pradėti kalbėti su vaikais apie veikėjus, kurie nepritampa prie įprastų normų?]
Gana sudėtinga paaiškinti kaip vaikai supranta tam tikras sąvokas nepapasakojant apie vaikų kognityvinių funkcijų/mąstymo funkcijų raidą. Paiškinti vaiko mąstymo raidą remsiuosi žymaus psichologo ir tyrėjo J. Piaget (2002) mąstymo rūšių apibūdinimu. Manoma, kad vaikas iki 2 m. pasaulį ir objektus suvokia per savo patirtį. Objektai egzistuoja, jei jie yra jo matymo lauke. Tad mama yra gera, miela, kai kūdikis verkia, o ji atliepia jo poreikius, prieina, pasūpuoja, pamaitina, pervysto. 2-7 m. vaiko mąstymas egocentriškas, jis mąsto intuityviai. Pvz., mama yra laiminga, nes jis/ji nupiešė gražų piešinuką. Lietus lyja, nes šiandien jam/jai liūdna ir dangus dėl to verkia. 7-11 m. vaikai pradeda mąstyti logiškai, todėl moka suprasti konkrečias sąvokas. Gali suprasti kas yra geras, blogas. Vaikui reikia konkrečių pavyzdžių, paaiškinimų. Nuo 12 m. iki suaugystės mąstymas pereina prie abstraktesnio. Paaugliai giliau suvokia pasaulį, gali labiau suprasti ambivalenciją, priimti ir analizuoti gėrio ir blogio egzistavimą tuo pačiu metu, tame pačiame personaže.
Kalbėti su vaikais apie nepritapimą vertinga tuomet, kai jie pradeda daugiau laiko praleisti su kitais vaikais, pavyzdžiui, eiti į darželį. Tokiu būdu skatinsite, mokysite priimti kitus. Tuo pačiu mokysite kaip būti grupės dalimi, kalbėsite apie socialines normas, elgesį, kuris gali kenkti ar trukdyti draugystėms (pvz. muštynės, daiktų atiminėjimas).
Ką istorijos apie morališkai sudėtingus veikėjus galėtų išmokyti vaikus? O gal mums visai nereikia kalbėti tokius veikėjus?
Istorijos apie sudėtingus personažų išgyvenimus, ambivalentiškus jausmus gali būti svarbios paauglystėje. Paaugliai bando suprasti kaip veikia pasaulis ir sužinoti kokia yra suaugusio žmogaus funkcija. Jaunuoliai pradeda ieškoti įvairių atsakymų apie gyvenimo prasmę, atrasti savo vertybes, kurios jiems svarbios, bando suprasti moralės normas ir kita. Paauglystėje skaitant knygas galima tapatintis su herojais, o tai gali suteikti ramybę, normalizuoti įvairias, besikeičiančias būsenas, jausmus, padėti geriau suprasti save.
Ar morališkai sudėtingi veikėjai gali padėti vaikams susidoroti su sudėtingomis emocijomis, tokiomis kaip baimė, gėda ar kaltė?]
Visus jausmus yra svarbu jausti ir juos pažinti. Knygų herojai gali normalizuoti įvairius jausmus, parodyti, kad jie yra reikalingi, svarbūs. Nemalonūs jausmai, tokie kaip baimė, gėda, kaltė – jei veikia kaip signalizacija. Nemalonu girdėti čaižias sirenas, ypač kai jos ilgai gaudžia ir niekas jų neišjungia. Tas garsas kelia nerimą, pyktį, susierzinimą. Kita vertus, tas „sirenų gausmas“ – nemalonūs jausmai yra labai reikalingi. Pajutus baimę, gėdą ar kaltę nereikia skubėti jos numalšinti. Reikia suprasti ką dabar jauti ir galima imtis veiksmų, keisti savo elgesį, požiūrį, imtis kažkokių veiksmų, o gal prašyti pagalbos, ieškoti būdų kaip nurimti? Štai ko gali išmokyti sudėtingi personažai – būdų kaip veikti pajutus nemalonius jausmus.
Mūsų dalys, kurių nenorime pripažinti
Dabartiniame pasaulyje, kuriame nuolat vyksta pokyčiai ir dažnai tvyro nežinomybė ir neteisybė, ne visada pavyksta žmones skirtyti į gerus ir blogus. Morališkai sudėtingi veikėjai, tokie kaip „Varnapilio monstrų“ knygos veikėja Mirabelė ir jos pabaisų šeima, kuria kur kas daugiau bei įtraukiantį, mistinį pasakojimą – tokie personažai skatina vaikus klausti, abejoti įprastomis normomis, skatina įsijausti į kitokių veikėjų kasdienybes.
„Manau, kad monstrai gali būti labai galingos metaforos ir simboliai. Jie gali būti būdas tyrinėti mūsų individualią ir kolektyvinę psichiką bei mūsų baimes. Labai paprastai tariant, jie yra Kita, kažkas už mūsų ribų, kas mus gąsdina, bet jie taip pat gali būti mūsų dalys, kurių mes nenorime pripažinti.“ – sako rašytojas Pádraigas Kenny’is.
Pádraigo Kenny’io knyga „Varnapilio monstrai“ yra apdovanota 2021 m. „KPMG Irish Children’s Book Awards“ apdovanojimu, 2022 m. nominuota Endriu Karnegio medaliui, tapo 2021 m. „Waterstones“ knygynų tinklo skaitomiausia spalio knyga. Iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė. Išleido leidykla „Debesų ganyklos“. Knygos leidimą finansavo Europos Sąjunga pagal programą „Kūrybiška Europa“. Knyga išleista įgyvendinant projektą „Kraunasi… kultūra“
