Jie buvo neįtikėtinai drąsūs vaikai, sugebėję ištverti tokias kančias. Labai protingi vaikai, sugebėję išsivaduoti iš viso to siaubo.

Kerei, Krisui ir Ketei palėpė tapo tamsiu košmaru, kuris neapleido minčių, net kai jie pradėjo kurti naują, šviesų ir daug žadantį gyvenimą. Jų motina, žinoma, turėjo apsimesti, kad jie neegzistuoja.

O senelė buvo įsitikinusi, kad vaikus apsėdo šėtonas.

Bet tai nebuvo jų kaltė. Ar vis dėlto buvo? Ketė žinojo, ką reikia daryti.

Dabar ji turėjo galių, kurias išsiugdė stebėdama savo gražuolę motiną. Apie tas galias liudijo trauka – jos globėjo prisilietimai, visų aplinkinių vyrų žvilgsniai, Ketei negalėjo atsispirti netgi jos brolis.

Ji žinojo, kad atėjo laikas išmėginti savo gebėjimus. Parodyti motinai ir senelei, kad palėpės skausmo ir siaubo užmiršti negalima.

Parodyti kartą ir visiems laikams.