Taisyklės buvo aiškios. Nekišti nagų prie jo dukters ir neprisivirti košės.

Bet esu su ja įstrigęs. Čia vos viena lova. Ir, na, taisykles kartais tenka sulaužyti.

Aš profesionalaus bulių raitelio etalonas – auksinis berniukas. Ar bent jau buvau, kol vienas įvykis sugriovė mano nepriekaištingą reputaciją. Mano agentas įsitikinęs – dabar svarbiausia susigrąžinti prarastą gerą vardą, todėl likusį varžybų sezoną iš paskos sekios ir „nuo aušros iki sutemų“ mane prižiūrės jo kraują kaitinanti dukrelė.

Bet man nereikia sumautos auklės. Tik ne su siaurais džinsais, šelmiška šypsena ir geidulingai judančiomis lūpomis.

Lūpomis, kurių nė akimirkos nepajėgiu pamiršti.

Nes Samerė nėra tik dar vienas laimikis. Ji permato mano kaukę kiaurai. Regi tikrąjį mane. Ir manęs nesišalina – nors nederėtų, šildosi mano glėbyje.

Ji sako, kad tai nieko nereiškia.

Aš sakau, kad tai reiškia daug.

Ji tiki, kad negalime peržengti ribos. Kad mano reputacija dar vieno smūgio neatlaikytų. Kaip ir jos sužeista širdis.

Aš tikiu vis vien ją pavergsiąs.