Nuo amžių glūdumos žmogus buvo ir tebėra ypatingame santykyje su laiku. Apie laiką kalbėjo jau senovės mąstytojai, filosofai; įvairios su laiku susijusios teorijos analizuojamos mokslininkų, ir jis vis dar yra pilnas atradimų bei nežinomųjų; laikas daugiau ar mažiau čiupinėjamas ir bandomas narstyti bene kiekvieno iš mūsų. Jis taip tampriai apraizgęs mūsų visų kasdienybę, kad dažnai nejučia mes imame su juo išdarinėti keisčiausius dalykus: su laiku lenktyniaujam, neretai jį švaistom ar gaištam; net žinodami, kad jo nesugrąžinsim – skolinamės arba taupom. Savo ruožtu, laikas nuo mūsų neatsilieka ir taip pat imasi darbo – jis mus spaudžia, bėga, skrieja, gydo žaizdas, kartais tirpsta, o kartais beviltiškai stovi. Laiku kalboje ir gyvenimuose žaidžiame it žonglieriai cirke. Kad ir kaip bežiūrėtum, laiko svarba žmonijai nepaneigiama, o šių dienų globalinių problemų kontekste žmogaus santykis su laiku dar labiau paaštrėja, netgi sakyčiau tampa kertiniu egzistencijos klausimu. Kiek jo dar turime kaip žmonija? Turime kovoti, bandyti jį įveikti ar rasti kitą būdą, padėsiantį žmonijai išlikti? Laikas – priešas ar draugas?
Ne vieną apdovanojimą pelnęs islandų autorius Andri Snær Magnason laiko temą išmintingai, filosofiškai ir puikia literatūrine kalba nagrinėja savo knygoje „Laiko skrynia“. Knygoje autorius supina dvi istorijas: pirmoji, nors ir distopinė, tačiau neišvengiamai primenanti artimą nūdienai laikmetį, antroji – mistinė, magiška istorija, įvykusi nenusakomoje priešistorinėje eroje.
Taigi, artėjant didžiajai ekonominei krizei, visų vadinamai Padėtimi, Sigruna ir jos tėvai, įtikinti reklamos apie galimą išsigelbėjimą, įsigyja juodą dėžę, visiškai sandarią laikui – taip tikėdamiesi pralaukti laikmetį, kuris atrodo nebepakenčiamas. Dėžėje užsidariusiems žmonėms laikas neegzistuoja, jis sustoja, tad galima nuspręsti, kokius nemalonius įvykius norisi praleisti – prastą orą, pilką bei šaltą vasario mėnesį ar visą Padėtį. Sigrunos dėžė, turėjusi atsidaryti savaime, vos tik pagerės Padėtis, dėl neaiškių priežasčių atsiveria anksčiau ir mergaitė suvokia, jog beveik visi gyventojai taip pat užsidarę dėžėse, taigi niekas nesiėmė tvarkyti Padėties ir buvęs pasaulis virto laukinės gamtos bei gyvūnijos viešpatija. Sigruna ir dar keli vaikai, taip pat atsitiktinai (o gal ir ne?) išlipę iš juodųjų dėžių anksčiau nustatyto laiko, susipažįsta su keista senyva moterimi, vardu Kregždė. Ši moteris jiems ima sekti pasaką, turinčią aiškią paralelę su šios dienos vaikų situacija ir kuri taps raktu svarbiausiam vaikų troškimui įgyvendinti – pažadinti amžinu miegu užmigusį pasaulį.
Senų senovėje, Pangėjos karaliui Dimonui netekus mylimos žmonos, bekraštis skausmas užvaldo jo širdį ir visą neišturėtą meilę jis dovanoja savo gimusiai dukrai – nuostabaus grožio Varnažibei. Karalius, apakintas skausmo, tampa apsėstas minties, kad jo dukra turi patirti vien laimę, ją turi supti tik džiaugsmingi dalykai, dėl jos gerovės jis trokšta užvaldyti visą pasaulį. Laimėdamas vieną mūšį po kito, užgrobdamas vis daugiau žemių, Dimonas trokšta sukurti rojų savo dukrai, tačiau supranta turįs dar vieną – nenugalimą – priešą, kuriam įveikti jis sutelkia visas savo jėgas. Tai laikas. Laikas, kuriam nevalia tiesti savo kibių pirštų prie princesės Varnažibės, ir karalius Dimonas padarys viską, kad taip neatsitiktų. Nykštukų atgabenta, iš ypatingų vorų gijų tankiai suausta stebuklinga skrynia, kurios viduje atsidūrę daiktai ir žmonės esti visiškai apsaugoti nuo laiko, įgyvendina karaliaus norą ir tampa princesės Varnažibės amžinos jaunystės ir nemarumo sergėtoja, iš kurios išlipti jai bus leista tik kruopščiai karaliaus ir jo pavaldinių apskaičiuotomis minutėmis, kurios turės būti ne kas kita, kaip tik pačios tobuliausios gyvenimo akimirkos – juk nevalia naudoti laiko nuoboduliui, liūdesiui, debesuotoms ar kitoms, bent kiek niūresnėms gyvenimo dienoms. Skrynia, turėjusi teikti amžiną laimę Dimono dukrai, įkalina ją begalinei kančiai, o karaliaus nepasotinamas godumas, beprotybė bei nuožmumas atneša visam pasauliui skausmą, sielvartą bei netektis.
Stipri, puikiai parašyta, filosofiška, įdomi ir reikalinga knyga jaunajam (ir ne tik) skaitytojui. Vietomis niūri ir net negailestinga, tačiau taip priverčianti atpažinti giliausias ir žiauriausias žmogaus ydas, jas apmąstyti. Turinti gilų požiūrį į ekologines problemas, o taip pat narpliojanti žmogaus elgesį įvairiais moraliniais, vertybiniais aspektais. Knygos daugiasluoksniškumas užburia – čia galime atpažinti tiek įvairių pasakų motyvų („Miegančiosios gražuolės“ ir kt.), tiek šiuolaikinio pasaulio mantrų (prabylančių juodosios dėžės reklamose – „Ar šiandien pasiekei rezultatą?“), bet svarbiausia, knyga bene kiekviename skyriuje bloškia tiek jaunesnį, tiek vyresnį skaitytoją į apmąstymus: kas tai yra laikas, kaip mes jame jaučiamės, kaip elgiamės su laiku bei ką toks elgesys mums atneša tiek mūsų asmeniniuose gyvenimuose, tiek viso pasaulio įvykių kontekste, ar reikia vengti gyvenimo skaudulių, bandyti nuo jų bėgti, ar, priešingai, nepatyrę skausmingų akimirkų, nesuprasime kas yra laimė, džiaugsmas ir gyvenimo prasmė? Sumaniai pindamas siužetines linijas, autorius aiškiai perteikia pagrindinę žinią – godumas mus baudžia ir sukelia daug skausmo; didelė galia bei valdžia mus gadina ir dažnai pritrūkstame išminties tą galią naudoti geriems tikslams (arba laikui bėgant tie tikslai, lyg veidrodžio karalystėje, išsiklaipo ir tampa panašūs į bepročio užmačias); laikas niekada nebuvo ir nėra mūsų priešas, juo labiau prieš jį neverta kovoti. Desperatiška žmogaus kova su laiku ir savo laikinumu, aiškiai atsispindinti šiandieniniame jauno kūno kulte bei amžėjimo baimėje – beprasmė ir nulemta nesėkmei. Laikas turėtų tapti mūsų sąjungininku, jei trokštame gražesnės ateities visų mūsų – žmogaus, gyvūnų, augalų – pasauliui.
„Laiko skrynia“ – išties nuostabi alegorinė pasaka apie globalinius iššūkius, su kuriais mes susiduriame. Autoriui rūpi gamtosaugos, klimato atšilimo klausimai, kuriuos jis kelia ne tik šioje, bet ir kitose savo knygose vaikams.
Apžvalgos autorė: Indrė Šniuikaitė-Bartusevičienė
Knygą „Laiko skrynia“ galite įsigyti čia
Knygos leidimas iš dalies finansuotas pagal ES programą „Kūrybiška Europa“. Knyga išleista įgyvendinant projektą „Knygos ateities lyderiams“.
Knygos leidimas iš dalies finansuotas Lietuvos kultūros tarybos.
