„Norime to ar ne, visų mūsų galvose yra tarakonų. Tik vieni iš mūsų to nesuvokia, kiti ignoruoja ar slepia, o treti… su jais susidraugauja. Žinoma, tai ne juodi, nemalonūs, vikriai ropojantys padarai, kuriuos matome tikrovėje. Jei tokie apsigyventų galvoje, būtų labai sunku ir netgi siaubinga. Kitaip sakant, tie tarakonai, kurie gyvena mūsų galvose, nėra tikri – tai visokiausios mintys, nusistatymai, nuoskaudos, pretenzijos, mažyčiai ir didžiuliai pykčiai, pavydo apraiškos, įgeidžiai, neurozės.“
Štai tokiais žodžiais prasideda ši knyga. Kiekvienas iš mūsų turime vienokių ar kitokių tarakonų, gyvenančių mūsų galvose, bet dažniausiai nesame linkę to pripažinti. Manau, dažniausiai taip nutinka dėl to, jog paprasčiausiai bijome sau, o tuo labiau kitiems, pripažinti, kad turime problemų, kurias reikia nedelsiant spręsti.
Pradėsiu nuo to, kad šioje knygoje papasakotos penkiolikos skirtingų moterų istorijos. Po kiekvienos istorijos, į pasakotojos iškeltus klausimus, savotišku laišku, atsako viena iš knygos bendraautorių, kuri yra psichoterapeutė. Knygą „Tarakonai mano galvoje“ rekomenduočiau toms moterims, kurios nori perskaityti tokias gyvenimiškas situacijas, su kuriomis iš tiesų teko susidurti kitoms moterims, kurios nori pasisemti iš jų patirties ir nebekartoti jų padarytų klaidų. Tai tikrai naudingas kūrinys, kadangi viską plačiai pakomentuoja savo sritį išmanantis žmogus – psichoterapeutė. Galiu pasakyti tai, kad esu skaičiusi ne vieną ir ne dvi psichologinio pobūdžio knygas, tačiau šią skaityti buvo daug įdomiau bei lengviau. Tokį mano įsitraukimą lėmė tai, kad šioje knygoje nėra pateikta vien tik sausa informacija. Joje aprašomi tikri išgyvenimai, kuriuos paskaitęs jautiesi tarsi pabuvojęs psichologo kabinete, kuriame išgirdai pokalbį tarp paciento ir gydytojo.
Trumpai aprašysiu, kokios situacijos nagrinėjamos šioje knygoje:
I. Laukimas kažko, ko puikiai suprantame, kad niekada nebus ir susiklosčiusi situacija tikrai nepasikeis, tačiau vis vien tikimės stebuklo.
II. Nervinimasis dėl to, ką apie mus, mūsų išvaizdą ar mūsų gyvenimą pagalvos kiti, net ne itin mums svarbūs žmonės.
III. Priekaištai sau dėl to, jog nesi pakankamai gera mama, jog kitos moterys žymiai geriau tvarkosi su motinystės keliamais iššūkiais.
IV. Klaidingas įsivaizdavimas, kad mums šiame gyvenime duota labai daug laiko, jog nereikia niekur skubėti, nes viską suspėsime padaryti ir vėliau.
V. Įsivaizdavimas, kad esi vienintelė ir nepakartojama, nedaranti klaidų ir neturinti trūkumų.
VI. Per didelis visko planavimas iki smulkmenų, kuris dažnai sukelia didžiulį stresą, jei kažkas įvyksta ne pagal paruoštą planą.
VII. Didelis pavydas ir įsivaizdavimas, kad visi vyrai būtinai „suka į kairę“.
VIII. Manymas, jog pačiai nereikia keistis, taikytis prie kitų, o tik visi kiti turi stengtis įtikti tau, prisitaikyti prie tavo norų ir įgeidžių.
IX. Amžini skundai dėl to, kad niekas tavęs nemyli ir nesi niekam reikalinga (nors iš tiesų taip nėra).
X. Baimė viskam. Baimė apskritai gyventi, kuri priveda žmogų prie panikos.
XI. Finansų reikalai. Manymas, jog visi turi pinigų, išskyrus tave patį.
XII. Norėjimas visiems įtikti, visiems būti gera, kuris priverčia pamiršti savo pačios poreikius.
XIII. Problemų sukūrimas ten, kur jų net nėra.
XIV. Vaikų atsiradimas gyvenime, kuris apverčia rutiną ir santykius aukštyn kojomis.
XV. Savi poreikiai bei jausmai sugeba priversti užmerkti akis ir nebematyti to, ką mato kiti.
Knyga man tikrai patiko, nors ir ne visos temos buvo aktualios šiuo metu. Rekomenduoju. Tiesa, dar labai norėčiau pagirti skoningą knygos dizainą – kiekvienas skyrius prasidėdavo nuostabia iliustracija, kuri atspindėdavo būsimą temą.
„…nes – kaip sakė toji mergina kavinėje – nervų ląstelės neatsinaujina.“
„Prisiimk daugiau atsakomybės už savo gyvenimą! Niekas to už tave nepadarys, nes tik pati žinai, ko iš tiesų nori.“
Apžvalgos autorė: Gabrielė Abromavičiūtė
Knygą „Tarakonai mano galvoje“ galite įsigyti čia
