Jau kuris laikas, kaip Enė gyvena internatinėje mokykloje ir, rodos, visai priprato prie čionykščio gyvenimo ritmo. Tik liūdesį jai kelia tai, kad jos įbrolis, Nojus, pabėgo iš namų. Hagenai ne juokais sunerimę ir prašo Enės pagalbos bei apgailestauja dėl savo sprendimo išsikraustyti į Šveicariją be jos. Deja, tai ne vienintelė bėda – internate ima dėtis keisti dalykai. Pirmiausia, dingsta vejos pjovimo traktoriukas Mo, kuris buvo visos mokyklos bendruomenės numylėtinis. Negana to, įtarimų šešėlis krinta ant Enės, nes, pasirodo, ji buvo paskutinė, kuri juo važinėjosi atlikdama bausmę. Po keletos dienų internatą sudrebina dar viena nelaimė – nuniokojamas Lilitos kambarys. Žinoma, visi iškart žiūri į Enę, kadangi žino, jog mergaičių santykiai nuo pat pirmųjų dienų nebuvo labai draugiški. Lyg to būtų maža, iš internato virtuvės pavagiamos alkoholio, visų mokytojų mėgstamo vyno, atsargos. Turbūt nereikia nė sakyti, kas tampa pagrindine įtariamąja. Tas, kas daro šiuos nusikaltimus, tikrai nėra sužavėtas Enės buvimu čia ir nori jai pakenkti. Mokyklos direktorė Halbach tvirtina, kad Enė yra sunkus vaikas, todėl nieko kito iš jos ir nereikėjo tikėtis. Tačiau pati mergaitė nėra linkusi taip greitai pasiduoti ir nesiruošia būti išmesta iš internato. Naujieji bičiuliai taip pat atskuba draugei į pagalbą ieškant teisybės. O tada dar viena žinia sudrebina Enės pasaulį, Hagenai mergaitei pasiūlo oficialiai tapti jų šeimos nare. Tad, kyla dar vienas klausimas, ką gi pasirinks Enė: globėjus, pas kuriuos gyventi buvo gera, ar internatą, kuriame kiekviena diena tarsi naujas nuotykis ir kuriame būrys draugų?
Dar viena kurioziška, linksmybių ir humoro pilna knyga apie Enės gyvenimą. Jau po pirmosios istorijos buvo aišku, kad ši mergaitė ne iš kelmo spirta ir ramiai nusėdėti vietoje jai paprasčiausiai neįmanoma. Skirtumas tik tas, kad šioje dalyje Enė skeptiškai nebežiūri į internatą, turi kompaniją draugų, su kuriais leidžia laiką. Aišku, kas be ko, nėra taip, kad visi aplinkiniai jaustų begalinę simpatiją mergaitei, bet taip juk niekada nebūna. Tačiau prasidėjusios „šunybės“ ir nebūti kaltinimai tikrai erzina Enę. Žinoma, tokią užsispyrėlę ne taip paprasta palaužti ar sugniuždyti.
Tikrai pagirsiu šią dalį, kaip ir praeitą, nes nuo knygos tiesiog neįmanoma atplėšti akių. Kontekstas sužavi, priverčia nusišypsoti ir, nori ar nenori, bet imi krizenti, nes, atrodo, kad čia aprašomi įvykiai lyg tyčia vis nutinka būtent pagrindinei veikėjai Enei. O kur dar žodžiai, kuriuos pavadinčiau žargoniniais, bet jie idealiai tinka šiam pasakojimui ir, aišku, Enės personažui. Jeigu manęs paklaustumėte, kas be viso šito man taip patinka šioje knygoje, atsakyčiau, kad tai, jog čia labai aiškiai parodomos vertybės bei gerosios žmonių savybės. Tas begalinis veikėjų nuoširdumas, ištiesta pagalbos ranka ir santykių tvirtumas, tiesiog paperka širdį.
Dabar su nekantrumu lauksiu, kol į lietuvių kalbą bus išversta ir paskutinė, trečioji, šios trilogijos apie Enę dalis. Rekomenduoju įvairaus amžiaus auditorijai, kuriai norisi lengvos ir šmaikštumu pasižyminčios knygos.
Apžvalgos autorė: Gabrielė Abromavičiūtė
Knygą „Aš ir nevykėliai. Draugystė veža“ galite įsigyti čia
