Knygos apžvalga | „Megė, vidurinysis vaikas“ | Kirsty Applebaum | Terra Publica

Knygos apžvalga | „Megė, vidurinysis vaikas“ | Kirsty Applebaum

Megė šeimoje – vidurinysis vaikas. Gyvenant tokiame pasaulyje, kokiame gyvena Megė, šis faktas byloja tai, kad tavo nuomonė niekam neįdomi (net mamai su tėčiu). Šioje visuomenėje gerbiami ir branginami tik vyriausieji šeimos vaikai. Jei esi vyriausiasis vaikas, vadinasi, visada ir visur būsi geriausias, o ir atliksi svarbią pareigą – vyksi į Tylujį karą su klajūnais. Atsižvelgdama į tai Megė pavyduliauja savo broliui Džedui, nes jis tuoj išvyks į kovą su didžiausiu miestelio pavojumi. Tačiau visiškai netikėtai Megė susipažįsta su klajūnu vaiku, Una, ir supranta, kad ne viskas yra taip, kaip ji galvojo.

Iš pirmo žvilgsnio šioje knygoje viskas taip paprasta: gyvenimu nepatenkinta vienuolikmetė, miestelį puolantys blogiečiai ir grupelė „išrinktųjų“ vaikų, kurie visus išgelbės (kaip ir būna visose knygose ar filmuose, kuriuose gėris privalo nugalėti blogį). Tačiau neapsirikite, nes tikrai ne tai čia svarbiausia. Norint suprasti pagrindines knygos mintis, teks į viską pažvelgti žymiai giliau. Trumpai aptarsiu tas temas, kurios man labiausiai įsiminė ir stipriausiai palietė mano širdį.

Visų pirma, kartais mes dalykus ar daiktus, kurie iš tiesų yra blogis, įsivaizduojame kaip patį brangiausią auksą ir beatodairiškai jų siekiame. Pavydime kitiems, kurie tai turi, tačiau net nesistengiame geriau išsiaiškinti, ar tikrai tai yra toks didis gėris, koks mums atrodo. Taip nutinka todėl, kad viską esame linkę vertinti iš pirmo žvilgsnio, gerai tuo nepasidomėję, nepasiaiškinę. O kai sužinome tikrąją tiesą, rodos, norėtume nuo to laikytis kuo toliau ir nesuprantame, kaip to išvis kažkada galėjome norėti.

Antra, panašiai nutinka ir su žmonėmis, su jų tarpusavio santykiais. Dažnai esame linkę susidaryti išankstinį įspūdį apie žmogų, nors jo visiškai nepažįstame, tik esame girdėję kitų žmonių apkalbas arba dar blogiau – mėgstame žaisti žmonių pasitikėjimu mumis ir pasinaudoti juo, siekdami savanaudiškų tikslų. Ir, kai suprantame skaudžiai klydę, jau būna per vėlu, nes pasitikėjimą užsitarnauti sunku, o jį praradus susigrąžinti – beveik neįmanoma.

Šiuos du pavyzdžius iš gyvenimiškų situacijų įvardijau ne be reikalo. Juos knygos kontekste tikrai atras tie, kurie atidžiai skaitys. Žavėjausi autorės mintimi sukurti tarsi du atskirus pasaulius ir juos skiriančią ribą, kuri, pasirodo, nėra tokia didelė, nes iš tiesų viskas priklauso tik nuo mūsų požiūrio į susidariusią situaciją.

„Megė, vidurinysis vaikas“ – tai istorija, nešanti tikros draugystės svarbą, nes kiekvienam žmogui reikia turėti tą, kuriuo galėtų pasitikėti, kuriam galėtų išsipasakoti. Knyga tikrai šilta ir skleidžianti gerumą, bet tuo pačiu perduodanti sudaužytos širdies skausmą.

Rekomenduoju šią knygą vaikams ir paaugliams. Jaunieji skaitytojai čia atras ne tik nuotykius, ne tik kruopelytę fantastikos, ne tik lenktynes su blogo linkinčiais žmonėmis, bet ir tikras, gyvenimiškas pamokas. Ši knyga – puikus pasirinkimas jaunajai auditorijai dar ir dėl to, kad tekstas skaitosi labai lengvai, o jo šriftas – didelis.

„Visiškai normalu jausti baimę. Būti drąsiam nereiškia nebijoti. Tikra drąsa yra jausti baimę, bet vis tiek eiti pirmyn ir daryti tai, kas teisinga.“

Apžvalgos autorė: Gabrielė Abromavičiūtė

Knygą „Megė, vidurinysis vaikas“ galite įsigyti čia

Knygos apžvalga | „Kaip aš netyčia parašiau knygą“ | Annet Huizing
Stalo žaidimo apžvalga | „galvOK“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Uždaryti
Navigacija
Uždaryti

Mano krepšelis

Uždaryti

Mėgstamos prekės

Neseniai peržiūrėti

Uždaryti

Smagu jus čia matyti!

Jūsų asmeniniai duomenys bus naudojami užsakymo įvykdymui, patogesniam naršymui šiame tinklalapyje bei kitoms reikmėms, kurios aprašytos mūsų privatumo politikoje.

Jau turite paskyrą?

Uždaryti

Kategorijos